Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS) – tai lėtinė būklė, priklausanti virškinamojo trakto sutrikimų grupei. Ji veikia storąją žarną ir pasireiškia nuolatiniu pilvo skausmu, pilvo pūtimu bei tuštinimosi sutrikimais, tokiais kaip viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Nors žarnos struktūriškai lieka nepažeistos, dirgliosios žarnos sindromas gali reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę. Skaičiuojama, kad ši būklė paveikia 10-15 % pasaulio gyventojų.
Šiame straipsnyje analizuojami pagrindiniai dirgliosios žarnos sindromo simptomai, sindromo priežastys, diagnostiniai kriterijai, mitybos ir vaistų taikymas gydymui, taip pat diferencijavimas nuo kitų žarnyno ligų, tokių kaip Krono liga, opinis kolitas ar celiakija.
Dirgliosios žarnos sindromo simptomai paprastai apima kelis pagrindinius pojūčius: pasireiškia pilvo skausmu arba mėšlungiu, pilvo pūtimu, kintamu viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, skubiu poreikiu tuštintis ir nepastovia simptomų eiga.
Šie simptomai gali sustiprėti po valgymo ir sumažėti po tuštinimosi. Pilvo pūtimą dažnai sukelia dujų kaupimasis žarnyne arba skysčių susilaikymas. DŽS simptomai gali pasireikšti cikliškai – vienais atvejais dominuoja viduriavimas, kitais – vidurių užkietėjimas arba abu kinta paeiliui.
Be pagrindinių žarnos sutrikimų, kai kuriais atvejais atsiranda papildomi virškinimo simptomai: gleivės išmatose, dažnas vidurių pūtimas, pykinimas, nugaros skausmas ir nuolatinis nuovargis. Tuštinimosi sutrikimai gali būti susiję ir su šlapinimosi pokyčiais – dažniu, nepilnu ištuštinimu ar šlapimo nelaikymu.
DŽS taip pat gali būti susijęs su sisteminiais sveikatos sutrikimais: migrena, nemiga, nerimu, depresija, fibromialgija ar lėtiniu dubens skausmu. Simptomus dažnai išprovokuoja tam tikri maisto produktai – pieno produktai, kofeinas, alkoholis, aštrūs prieskoniai. Šiuos veiksnius gali sustiprinti stresas ar antibiotikų vartojimas, kurie taip pat gali lemti mikrobiotos pokyčius.
Tinkamas skysčių vartojimas gali padėti palengvinti kai kuriuos dirgliosios žarnos sindromo simptomus.
Į gydytoją būtina kreiptis, jei pasireiškia kraujas išmatose ar nepaaiškinamas svorio kritimas – tai ženklai, kuriuos reikia ištirti išsamiai.
Gali būti aktualu: GI-MAP – išsamus žarnyno mikrobiomos tyrimas
Dirgliosios žarnos sindromą gali sukelti genetinis polinkis, infekcijos, psichologiniai veiksniai ir gyvenimo būdas. Šių priežasčių sąveika lemia žarnyno disfunkciją, tačiau tikslūs mechanizmai vis dar tiriami.
Dirgliosios žarnos sindromo riziką gali lemti paveldimumas – šeimos anamnezėje esant DŽS atvejams, tikimybė susirgti didėja. Viena iš aiškiai identifikuotų sindromo priežasčių – poinfekcinė forma, pasireiškianti po sunkios virškinamojo trakto infekcijos, ypač kai kartu vartojami antibiotikai. Ši būklė dažniau vystosi žmonėms, turintiems emocinių ar psichologinių sutrikimų.
Psichologinė įtampa ir nuolatinis stresas trikdo nervų sistemą ir žarnyno bei smegenų ašį, o tai gali lemti stipresnius simptomus. Nerimas, depresija ar vaikystėje patirta emocinė trauma dažnai susiję su sunkesne DŽS eiga.
Mikrobiotos pokyčius žarnyne gali sukelti netinkama mityba, rūkymas ir perteklinis alkoholio vartojimas. Tam tikri maisto produktai, ypač pieno produktai, taip pat gali sustiprinti simptomus.
Moterys dirgliosios žarnos sindromu serga dažniau nei vyrai. Hormonų svyravimai, ypač susiję su estrogenais, turi įtakos simptomų pasireiškimui. Jaunesni asmenys šia būkle serga dažniau, o menopauzė gali pakeisti simptomų pobūdį ar intensyvumą.
Dirgliosios žarnos sindromo gydymas priklauso nuo to, kokie simptomai vyrauja. Pagrindinės intervencijos apima mitybos koregavimą, tinkamus vaistus, psichologinę terapiją ir tam tikrus maisto papildus.
Keisti mitybą: simptomus gali palengvinti skaidulų vartojimas, mažai FODMAP turinti dieta ir pakankamas kiekis vandens per dieną. Šie pokyčiai gali padėti sumažinti pilvo pūtimą, diskomfortą ir tuštinimosi sutrikimus.
Vartoti vaistus: loperamidas padeda sumažinti viduriavimą, o osmotiniai preparatai palengvina vidurių užkietėjimą. Gydytojas gali skirti kitus vaistus, priklausomai nuo simptomų tipo.
Taikyti psichologinę terapiją: kognityvinė elgesio terapija (CBT) ir hipnoterapija, nukreipta į žarnyną, gali padėti atkurti ryšį tarp nervų sistemos ir virškinamojo trakto, ypač jei simptomus sustiprina stresas.
Naudoti maisto papildus: pipirmėčių aliejaus kapsulės ar tam tikri probiotikai ir skaidulos gali padėti sumažinti pilvo skausmą ir pilvo pūtimą. Dozės nustatomos individualiai, todėl būtina pasitarti su gydytoju.
Dirgliosios žarnos sindromo simptomai dažnai pagerėja tik suderinus kelias priemones – mitybą, vaistus ir streso valdymą. Ši lėtinė būklė reikalauja ilgalaikės priežiūros ir nuolatinio individualaus prisitaikymo.
Registruotis konsultacijai susijusiai su virškinamojo trakto ligomis galite paspaudę čia.
Kai kurie simptomai, būdingi dirgliosios žarnos sindromui, gali sutapti su kitų žarnyno ligų požymiais. Norint tiksliai nustatyti diagnozę, būtina atlikti išsamią diagnostiką.
Uždegiminės žarnyno ligos – Krono liga ir opinis kolitas – pasižymi gleivinės pažeidimu, kraujavimu, padidėjusiais uždegimo rodikliais, kurių DŽS atveju nebūna. Šios ligos taip pat susijusios su sisteminiais požymiais ir audinių pažeidimu.
Celiakija gali sukelti virškinimo sutrikimus, bet jai būdingas glitimo netoleravimas, malabsorbcija ir geležies stokos anemija. Divertikulitas pasireiškia lokalizuotu pilvo skausmu, dažniausiai kairėje apatinėje dalyje, karščiavimu ir aiškiais pakitimais žarnyne.
Laktozės netoleravimą dažnai išprovokuoja pieno produktai, o simptomai gali atsirasti per kelias valandas nuo jų suvartojimo. Jie dažniausiai palengvėja pavartojus laktazės fermentų.
Kitos būklės, tokios kaip giardiazė, mikroskopinis kolitas, storosios žarnos vėžys ar endometriozė, taip pat gali imituoti dirgliosios žarnos sindromo simptomus. Skirtingai nei šios ligos, DŽS nėra susijęs su uždegimu, audinių pažeidimu ar objektyviais laboratoriniais pakitimais.
Dirgliosios žarnos sindromas diagnozuojamas maždaug 14,1 % gyventojų 52 šalyse. Jungtinėse Valstijose šia liga gali sirgti 25–45 mln. žmonių, o naujausi duomenys rodo 6,1 % paplitimą. Moterys DŽS gali sirgti 1,49 karto dažniau nei vyrai, o tai sudaro apie du trečdalius visų atvejų.
Stresas, nerimas ir depresija glaudžiai susiję su IBS išsivystymu. Šie veiksniai veikia žarnyno ir smegenų ašies veiklą, todėl gali stiprinti simptomus.
IBS sukelia ne tik medicinines, bet ir ekonomines pasekmes – išauga sveikatos priežiūros išlaidos, o gyvenimo kokybė reikšmingai blogėja. Dėl nuolatinių simptomų pacientai dažnai ieško ilgalaikės priežiūros ir individualių gydymo sprendimų.
Rekomenduojama išbandyti individualizuotas, funkcinės medicinos galimybes. Plačiau skaitykite paspaudę čia: funkcinė medicina.
IBS neturi tiesioginio poveikio vaisingumui ar nėštumo rezultatams, tačiau kai kurie susiję veiksniai gali daryti įtaką reprodukcinei sveikatai.
Tyrimai rodo, kad sergančiųjų IBS grupėje gali būti stebimas mažesnis gimstamumas, tačiau ryšio su pačiu sindromu nenustatyta. Su IBS susijęs uždegimas ir oksidacinis stresas gali paveikti lytinių ląstelių funkciją. Nėštumo metu simptomų valdymas išlieka svarbus – geriausi rezultatai pasiekiami taikant daugiadalykę priežiūrą, kurioje dalyvauja gastroenterologai ir akušeriai-ginekologai.
IBS diagnozei šiuo metu nėra patvirtinto genetinio testo – vertinami simptomai pagal Romos IV kriterijus ir pašalinamos kitos ligos.
Nors mokslinėje literatūroje minimos genetinės sąsajos, tokios kaip SCN5A geno mutacijos, jų praktinis taikymas dar nėra pagrįstas. Diagnozavimo procesas remiasi simptomų struktūra, klinikine analize ir kitų galimų būklių atmetimu.
Streso mažinimas gali pagerinti IBS simptomus, nes veikia žarnyno ir smegenų ašies mechanizmus, mažina spazmus ir normalizuoja tuštinimąsi.
Psichologinis stresas gali sukelti žarnyno raumenų įtampą, dujų kaupimąsi ir padidintą skausmo jautrumą. Naudojant streso valdymo metodus, tokius kaip meditacija, gilus kvėpavimas ar kognityvinė elgesio terapija, sumažėja nerimo sukeltos virškinimo reakcijos. Šie metodai gali stabilizuoti mikrobiomą, pagerinti motoriką ir padidinti organizmo atsparumą simptomus aktyvuojantiems veiksniams.
Taip, vaikai gali sirgti IBS, o jų simptomai dažniausiai apima pilvo skausmą, tuštinimosi pokyčius ir pilvo pūtimą.
Vaikų simptomus dažnai sukelia psichologiniai veiksniai, ypač nerimas. Ligos valdymas apima mitybos pokyčius, streso mažinimo metodus ir tam tikrais atvejais vaistus. Rizika susirgti gali būti didesnė tiems vaikams, kurių šeimos nariai serga IBS ar kitais funkciniais virškinimo sutrikimais. Diagnozė vaikams gali būti sudėtingesnė dėl komunikacijos sunkumų ir simptomų panašumo į kitas ligas.
IBS nepadidina ilgalaikės rizikos susirgti storosios žarnos vėžiu.
Pirmaisiais metais po diagnozės rizika gali atrodyti padidėjusi, tačiau tai siejama su išsamesniu diagnostiniu ištyrimu, o ne su pačiu sindromu. Skirtingai nuo uždegiminių žarnyno ligų, IBS nėra susijęs su lėtiniu uždegimu ar gleivinės pažeidimu, kurie didina vėžio tikimybę.
