Skirtingai nei praeitame skyriuje aptartas fiziologinis alkis, kuris kyla kaip organizmo reakcija į energijos trūkumą, hedoninis (malonumu pagrįstas) alkis pasireiškia maisto troškimu net tada, kai kūnui papildomos energijos ir nereikia. Šis alkio tipas siejamas su jutiminiu pasitenkinimu ir smegenų atlygio sistemos aktyvacija, o ne su fiziologiniais poreikiais.
Fiziologinio alkio metu smegenyse yra griežtai reguliuojama alkio ir sotumo pusiausvyra, padedanti išlaikyti metabolinę pusiausvyrą ir apsauganti nuo per didelio kalorijų suvartojimo. Tačiau, kai maisto gausu, atlygio ir malonumo smegenų centrai gali perimti pagumburio kontrolę, atsakingą už energijos balansą. Dažniausiai toks alkis siejamas su maisto produktais, kuriuose gausu cukraus, riebalų, druskos ar paprastų angliavandenių. Šių produktų gausa bei jų vizualinis ir jutiminis patrauklumas šiuolaikinėje aplinkoje stiprina hedoninį valgymo elgesį, apsunkindamas sąmoningą maitinimosi kontrolę.
Hedoninis alkis taip pat glaudžiai susijęs su emocijomis – tiek neigiamomis, tiek, dažniau, teigiamomis. Todėl asmenys skirtingai reaguoja į emocinius dirgiklius – dalis jų linkę padidinti maisto vartojimą, siekdami kompensuoti emocijas. Pavyzdžiui, pyktis, baimė ar liūdesys neretai paskatina perteklinį saldaus maisto vartojimą.
Įdomu tai, kad šis mechanizmas turi ir evoliucinį pagrindą – jau kūdikiai instinktyviai renkasi saldžius bei sūrius skonius, vengdami kartaus ar rūgštaus maisto, nes šis pasirinkimas padėjo išvengti nuodingų ar nesaugių medžiagų vartojimo. Motinos pienas yra natūraliai saldus ir padeda geriau reguliuoti sotumo jausmą nei kūdikių mišiniai. Šis ankstyvas polinkis į riebų, saldų ir sūrų maistą, derinamas su vakarietišku gyvenimo būdu, kuriame maisto prieinamumas nėra ribojamas ir gali būti vienas iš nutukimo plitimo veiksnių, ypač tarp vaikų.
Mitybos įpročiai formuojasi ne tik dėl fiziologinių poreikių, bet ir dėl skonio pageidavimų bei malonumo pojūčių, kuriuos smegenų atlygio sistema sužadina dar prieš paragaujant maisto. Šiuos procesus papildomai veikia socioekonominiai veiksniai (pigesnis nemaistingo maisto prieinamumas), kultūriniai įsitikinimai (kai kuriose šalyse antsvoris vis dar laikomas sveikatos ar gerovės ženklu) ir religinės tradicijos (tam tikri mitybos apribojimai).
Hedoninis alkis skiriasi nuo fiziologinio alkio savo kilme, pasireiškimo dinamika ir emociniu kontekstu. Fiziologinis alkis atsiranda palaipsniui, kaip organizmo energijos trūkumo signalas, ir gali būti numalšintas bet kokiu maistu, nepriklausomai nuo jo skoninių ar estetinių savybių. Tuo tarpu hedoninis alkis pasireiškia staigiu, intensyviu noru vartoti konkretų, malonumą sukeliantį maistą, dažniausiai turintį daug cukraus, riebalų ar druskos. Šio tipo alkis kyla ne dėl fiziologinio poreikio, o dėl jutiminių stimulų – skonio, kvapo, tekstūros ar vizualinio patrauklumo. Pasitenkinimas atsiranda tik suvartojus trokštamą produktą.
Skirtingai nei fiziologinis alkis, hedoninis neturi aiškios sotumo ribos ir gali tęstis, kol išnyksta malonumo pojūtis. Siekiant atskirti šiuos du alkio tipus, rekomenduojama įvertinti valgymo laiką, maisto sudėtį ir subjektyvius pojūčius. Fiziologinis alkis dažniausiai pasireiškia praėjus 5–6 valandoms po paskutinio maisto vartojimo arba suvalgius mažai maistingą maistą, o hedoninis pasireiškia specifiniu potraukiu tam tikram produktui, kurio nebuvimas kartais sukelia nerimą ar įkyrias mintis apie valgymą.
Norint suprasti, kodėl maistas mums teikia malonumą ir kaip tai veikia valgymo elgesį, reikia žinoti, kaip kartu veikia įvairios organizmo sistemos, reguliuojančios maisto vartojimą ir malonumo pojūtį.
Pagumburis yra esminis šio proceso elementas – jis funkcionuoja kaip centrinis signalų apdorojimo “mazgas”, reguliuojantis ir derinantis fiziologinius bei elgesio atsakus, susijusius su maisto vartojimu. Skirtingos pagumburio dalys koordinuoja alkio ir sotumo signalus, išskirdamos medžiagas, kurios gali sužadinti arba sumažinti norą valgyti. Viena pagumburio dalis – lankinis branduolys – sujungia signalus, gaunamus iš virškinamojo trakto, riebalinio audinio ir kraujotakos, taip padėdamas smegenims įvertinti organizmo energijos būklę.
Pagumburio lankiniame branduolyje veikia dvi pagrindinės neuronų grupės, kurios atlieka priešingas funkcijas. Pirmoji grupė išskiria neuropeptidą Y (NPY) ir AgRP baltymą. Šios medžiagos stiprina alkio jausmą – jos skatina apetitą, didina norą valgyti ir gali paskatinti maisto paieškos elgesį. Be to, jos lėtina energijos sunaudojimą, kad organizmas išsaugotų turimas energijos atsargas. Antroji grupė gamina POMC (pro-opiomelanokortiną) ir CART medžiagas. Šie junginiai veikia priešingai – jie slopina apetitą ir sukelia sotumo jausmą, padėdami sustabdyti valgymą, kai energijos pakanka. Abi šios neuronų grupės veikia kaip sistema, palaikanti energijos pusiausvyrą organizme: kai energijos trūksta, suaktyvėja alkį skatinantys neuronai, o kai jos pakanka – aktyvūs tampa sotumą sukeliantys neuronai. Dar kitos pagumburio sritys apdoroja šią informaciją ir suderina organizmo reakcijas taip, kad būtų palaikomas energijos balansas bei reguliuojamas valgymo elgesys.
Neurotransmiteriai ir neuropeptidai, tokie kaip dopaminas (DA), serotoninas (5-HT), opioidai ir kanabinoidai, daugiausia atsakingi už hedoninį maisto vartojimo reguliavimą. Jie sudaro gausius abipusius ryšius tarp atlygio reguliavimo smegenų struktūrų ir veikia kaip antriniai signalai centrinėje nervų sistemoje, perduodami periferinius metabolinius signalus.
Dopaminas yra cheminė medžiaga, kuri padeda mums jausti malonumą ir motyvuoja ieškoti to, kas suteikia džiaugsmą, įskaitant maistą. Kai matome, užuodžiame ar galvojame apie skanų maistą, dopaminas siunčia signalus smegenims apie laukiantį malonumą. Tai verčia mus norėti valgyti – net jei fiziologinio alkio ir nėra. Kai valgome skanų maistą, dopaminas sustiprina malonumo pojūtį, todėl valgymas tampa patrauklus ir malonus. Tačiau smegenys greitai pripranta prie pakartojamo malonumo – tai vadinama adaptacija. Dėl to po kurio laiko mes ieškome naujų skonių ar patirčių, kad vėl pajustume tą malonumą. Šis mechanizmas paaiškina, kodėl saldūs ar riebūs maisto produktai dažnai skatina persivalgymą – smegenys nuolat „ieško atlygio“. Taip pat smegenų atlygio sistema padeda susieti malonumo pojūtį su aplinka ir sensoriniais signalais, ji reaguoja į skonį, kvapą, išvaizdą ir tekstūrą, taip padėdama mums jausti malonumą valgant. Skirtingos smegenų dalys apdoroja skirtingus pojūčius: regą – viena sritis, kvapą – kita, skonį – trečia, tekstūrą – ketvirta. Vėliau visa ši informacija susijungia: migdolinėje smegenų srityje gauta informacija transformuojama į emocinius stimulus (malonumą), o hipokampas (į jūrų arkliuką panaši smegenų struktūra) yra atsakingas už malonios patirties “įrašymą” į atmintį. Todėl, kai matome pyragą vitrinoje, užuodžiame gardų maistą restorane arba net prisimename skanų mamos patiekalą, smegenys “prisimena” patirtą malonumą ir skatina norą valgyti. Šie signalai gali sukelti sąlygotą elgesį – valgymo įpročius, kurie kartais yra stipresni už fiziologinį alkį.
Kitas svarbus mechanizmas – endokanabinoidinė sistema, dalyvaujanti apetito, nuotaikos ir malonumo reguliavime. Vartojant skanų maistą, didėja ne tik grelino, bet ir 2-AG (endokanabinoido, susijusio su atlygio sistema) lygis. Šių biologinių mechanizmų sąveika sumažiną ribą tarp fiziologinio ir emocinio alkio, todėl tampa sudėtingiau atpažinti tikrąjį energijos poreikį. Dėl šios priežasties didėja persivalgymo tikimybė.
Nors valgymas dėl malonumo gali būti laikomas sveikos mitybos dalimi, tačiau yra itin svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp malonumo siekio ir organizmo siunčiamų alkio bei sotumo signalų, nes dažnas didelio kaloringumo, cukraus ir riebalų gausaus maisto vartojimas skatina perteklinį energijos suvartojimą. O tai ilgainiui lemia kūno masės didėjimą, antsvorį ir nutukimą. Dėl to išauga širdies ir kraujagyslių ligų, arterinės hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto bei kitų lėtinių uždegiminių ligų rizika. Siekiant išvengti šių sveikatos sutrikimų, itin svarbu kontroliuoti maisto pasirinkimus ir valgymo elgesį. Tai apima sveikatai palankią mitybą, reguliarų fizinį aktyvumą, kokybišką miegą ir psichologinių veiksnių (streso, nuovargio, emocinio valgymo) valdymą, kad būtų palaikomas sveikas energijos balansas ir hormoninė pusiausvyra, reguliuojanti alkį bei sotumą.
Praktiniais patarimais, kaip efektyviau kontroliuoti alkį, pasidalinsime kitame straipsnyje – kviečiame sekti mūsų naujienas!
Autorė: gydytoja endokrinologijos rezidentė Aistė Kairytė
Šaltiniai:
