Gydytojau, ko man mažiau valgyti, kad sumažinčiau „cholesterolį“?
Pirmiausia pradėkime ne nuo to, kiek valgai, o kaip tavo maistas atrodo lėkštėje – kokiu pavidalu jis ten atkeliauja.
Daugelį metų kalbėdami apie cholesterolį ir jo poveikį sveikatai, daugiausia dėmesio skyrėme kiekiui: kiek maisto, kiek jame sočiųjų riebalų ar cholesterolio suvalgome. Tačiau ne visada esmė slypi tik kiekyje, bet ir kontekste, kuriame tos maistinės medžiagos patenka į organizmą.
Kitaip tariant, labai svarbi yra maisto infrastruktūra, dar vadinama maisto matrica.
Maisto matrica – tai fizinė ir cheminė maisto struktūra, kurioje „supakuotos“ maistinės medžiagos. Ji lemia, kaip maistas virškinamas, kaip pasisavinami lipidai ir koks galiausiai būna poveikis mūsų cholesterolio profiliui.
Šią matricą sudaro tokie elementai kaip ląstelienos tinklai, polifenoliai, mikroelementai (pvz kalcis), baltymų struktūros, emulsijos ar kristaliniai riebalų sluoksniai, kurios reguliuoja maistinių medžiagų išsiskyrimo greitį bei sąveikas virškinimo trakte. Kitaip tariant, mūsų organizmas reaguoja ne tik į maistinių medžiagų kiekį, bet ir į jų architektūrą.
Norint tai suprasti, pakanka pažvelgti į pavyzdžius:
riešutai – ar tai būtų vientisi, ar sumalti į sviestą – elgiasi skirtingai mūsų virškinamajame trakte;
pieno produktai – sviestas ar fermentinis sūris/ 4 % riebumo jogurtas – nors turi panašų riebalų kiekį, dėl skirtingos struktūros sukelia skirtingas reakcijas lipidų metabolizme.
Maisto matrica apibūdina sąveikas tarp maistinių ir biologiškai aktyvių junginių bei fizinių struktūrų, kuriose jie yra „supakuoti“. Kitaip tariant, visas maistas yra daugiau nei tik jo dalių suma.
Puikus to pavyzdys – pieno produktai. Jų poveikį kraujo lipidams lemia ne tik riebalų rūgščių profilis, bet ir pieno riebalų globulės membrana (MFGM) – natūrali membrana, supanti pieno riebalų lašelius. MFGM sudėtyje yra fosfolipidų ir sfingolipidų, kurie, kaip manoma, palaiko geresnį širdies ir kraujagyslių sveikatos balansą.
Tai patvirtina ir jau žinomas RCT tyrimas, kuriame dalyviai su padidėjusiu MTL cholesteroliu vartojo vienodą pieno riebalų kiekį (40 g per dieną), gautą arba iš grietinėlės (turtingos MFGM šaltinio), arba iš sviesto aliejaus (be MFGM). Dieta su sviesto aliejumi padidino MTL-C ir ne-DTL, palyginti su dieta, kurioje buvo grietinėlė (Rosqvist et al., Am J Clin Nutr. 2015;101(3):317–325).
Ir apie jį verta nepamiršti. 2024 m. atliktame 4 savaičių atsitiktinių imčių kryžminio dizaino tyrime (Rajabpour Ranjbar et al., Lipids Health Dis. 2024;63(4):1213–1224, PubMed link) dalyviai vartojo po 1,5–2 porcijas pilno riebumo jogurto (4 % kalorijų iš riebalų) arba lieso jogurto (mažiau nei 1,5 % kalorijų iš riebalų) kartu su 10–15 g sviesto per dieną. Intervencijas skyrė 4 savaičių „išplovimo“ laikotarpis.
Rezultatai?
Palyginti su 4 % riebumo jogurto vartojimu, lieso jogurto ir sviesto derinys padidino apoB koncentraciją kraujyje (+14,33 mg/dL). Kitų reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta.
Šis rezultatas vėl primena tą pačią pamoką – struktūra lemia funkciją. Kai riebalai „išimami“ iš natūralios jogurto matricos ir pateikiami atskirai sviesto pavidalu, organizmas į juos reaguoja kitaip: mažiau apsauginių lipidų komponentų, daugiau aterogeninių signalų.
Šiandien vis aiškiau, kad vertinant maistą per „maistinių medžiagų sumos“ prizmę prarandame esminį kontekstą – biologinę architektūrą. Tik suprasdami maisto matricą galime paaiškinti, kodėl natūralūs, minimaliai apdoroti produktai dažnai veikia sklandžiau nei jų rafinuotos kopijos, net jei lentelėje atrodo identiškai.
Todėl siekiant sveikesnio cholesterolio balanso svarbu rinktis kuo mažiau perdirbtą, maistinėmis medžiagomis turtingą maistą.
Tačiau ir čia slypi niuansas: net „geras“ maistas gali tapti žalingu, jei jo kiekis ir energinė vertė viršija poreikį ( o jeigu dar turima kitų lėtinių ligų – BŪTINA APTARTI savo mitybos taktikas su gydytoju.) Nes sočiųjų riebalų perteklius kartu su kalorijų pertekliumi vis tiek išlieka aterogeniško kraštovaizdžio architektai – net jei ateina iš „sveiko“ šaltinio.
