Turėčiau prisipažinti, kad mėsėdžio ( kitur minima bus kaip ,,karnivoro“ ) dieta yra tas valgymo stilius, kuriam sunkiai galėčiau rasti tikslų apibrėžiantį jį modelį.
Net jeigu imtume palyginimui artimą šios dietos kolegę – ketogeninę dietą. Šios tikslingos dietos mechanizmų, privalumų bei trūkumų paieškas galėtume pradėti nors nuo 1921 metų ,, R.M. Wildera High fat diets in epilepsy“ publikacijų. Vėliau galėtume imtis ir tikslios mokslinės literatūros, kad palygintume esamas šio dietos modelio žinias su didele dalimi visuomenėje esančių nuomonių.
Tuo tarpu, jeigu paklausčiau skirtingų žmonių, kaip galima būtų apibūdinti ,,karnivoro“ dietą, bijau, kad dažnas jų turėtų kažką kitokio mintyse.
Universaliai tai mityba ribojanti bet kokį augalinės kilmės maisto produktų suvartojimą.
Tačiau ši mityba taip pat turi skirtingų potipių:
Lion‘s diet – valgoma iškirtinai sumedžiota žvėriena. Papildomai druska ir vanduo. Ribojami visi kiti produktai įskaitant prieskonius.
Carnivore diet – valgomas tik gyvūninės kilmės maistas + kava/arbata, prieskoniai.
Carnivore 2.0 – gyvūninės kilmės mitybos pagrindas + įtraukiami mažą kiekį lektinų, oksalatų, skaidulų turintys vaisiai, daržovės.
Animal based diet – mityba, kuri kaip pagrindą turinti gyvūninės kilmės maistą, bet kartu leidžianti valgyti augalinės kilmės maisto produktus.
Jeigu kažkas pasakytų, kad dietoterapija tai ne raketų mokslas, o reikia tik žinoti kelis pagrindinius valgymo kriterijus, tikriausiai nebūtų tokio sąmyšio, kuris yra stebimas šiais laikais.
Taip, tai mokslas reikalaujantis gilių organizmo funkcionavimo ir adaptacijos prie skirtingų gyvenimo sąlygų, genetinės medžiagos kintamumo/paveldimumo žinių, kuriomis remiantis galima būtų atsakyti į klausimą: kas yra ,,sveikatai palanki“ mityba?
Būtent prie paskutinio išsireikšimo ir norėčiau trumpam sustoti, nes kuo toliau tuo labiau socialinėje medijoje stebime dviejų, tarpusavyje nelygių išsireiškimų palyginimus.
Dieta kaip gyvenimo būdas nėra lygi dietoterapijai.
Palyginkime šiuos du išsireiškimus:
Paskirtis: sprendžia konkrečias medicinines problemas ar sveikatos sutrikimus.
Dėmesys: laikini mitybos apribojimai, dietos pakeitimai, pvz., tam tikrų maisto produktų pašalinimas arba specifinių maistinių medžiagų ribojimas.
Pavyzdžiai: Terapinės dietos sergant diabetu, širdies ligomis, uždegiminėmis žarnų ligomis ar turint alergijų.
Trukmė: dažniausiai laikina – taikoma, kol sveikatos būklė tampa kontroliuojama.
Vadovavimas: taikomas su sveikatos priežiūros specialisto priežiūra – gydytojas arba gydytojas dietologas.
Tikslas: suvaldyti ar gydyti konkrečią ligą ar sveikatos būklę.
Paskirtis: ilgalaikių sveikos mitybos įpročių formavimas bendros sveikatos labui ir ligų prevencijai.
Dėmesys: akcentuojama subalansuota ir įvairi/sezoninė mityba – gausi vaisių, daržovių, baltymų ir sveikųjų riebalų.
Pavyzdžiai: viduržemio jūros dieta, DASH dieta ar Nordic diet.
Trukmė: tvari ir ilgalaikė mitybos praktika.
Vadovavimas: dažnai žmogus išmokomas pagrindinių valgymo principų, kuriuos intuityviai taiko savo gyvenime.
Tikslas: skatinti ilgalaikę sveikatą, užkirsti kelią lėtinėms ligoms inkorporuojant visą gyvenimo būdo veiksmų paketą: fizinis krūvis, miegas, streso kontrolė, žalingi įpročiai etc..
Kaip galime matyti, šie du apibrėžimai turi didelę dalį bendrų savybių, bet kartu yra visiškai atskiros sąvokos, turinčios savo laiką ir vietą žmogaus gyvenime. Dietoterapija taikoma esant specifiniams sveikatos sutrikimams, tuo tarpu dietos žmogus laikosi visą savo gyvenimą, koreguojant atskirus jos komponentus pagal besikeičiančias gyvenimo aplinkybes, bet kartu stengdamasis kuo labiau išlaikyti kultūrinę ir elgsenos dalį nekintančia.
Kolkas žvelgiant socialinių tinklų ir dienraščių antraštes, formuojasi įspūdis, kad:
Ir aš suprantu, kad tokia pat dalis šūkių gali būti pasakyta apie angliavandenių gausą turinčias dietas, tačiau abiejuose jų raginu įžvelgti tą žiupsnelį radikalių, moksliškai nepagrįstų pažiūrų, paverčiančių žmogų – ligoniu , o puikiai veikiantį dietoterapijos įrankį dar vienu pinigų uždirbimo modeliu.
Grįžtant prie ,,karnivoro“ dietos, verta pabrėžti, kad pirmieji moksliniai tyrimai šios dietoterapijos kelyje pasirodė ne taip ir senai, 2020 metais, Ambe O‘Hearn išleidus pirmąjį straipsnį Current Opinion in Endocrinology, Diabetes and Obesity žurnale (12).
Amber O‘Hearn neturėjusi nieko bendro su medicininių išsilavinimu mokslininkė, studijavusi ketogeninės dietos įtaką žmogaus sveikatai nuo 90-ųjų metų pradžios, o nuo 2009 metų išbandžiusi mėsėdžio mitybos būdą siekiant pagerinti savo psichoemocinę būklę bei suvaldyti ligas (bipolinis sutrikimas, depresija) be vaistų poreikio. Kaip pati šios dietoterapijos srities tyrinėjimų lyderė sako: jos kelyje buvo ir iki šiol yra labai daug klaidų ir nepatvirtintų teorijų, kurios vis verčia apgalvoti, ar iš tiesų mėsėdžio dieta yra tokia naudinga, ir kokiomis aplinkybėmis galėtų būti universaliai taikoma kiekvienam žmogui“. |
Kol pačiai autorei mėsėdžio dieta padėjo palengvinti psichoemocinės sveikatos sutrikimų padarinius, kitos problemos (viršsvoris) liko neišspręstos. Ir tai ne pačios dietos kaltė, kiek gilesnis sutrikusios svorio dinamikos fiziologijos priežastingumas, kuris priklauso ne vien nuo angliavandenių ribojimo.
Šiuo atveju, aš pabrėžiu O’Hearn iššūkius tyrinėjant šią mitybos taktiką tik todėl, kad būtent tokios asmenybės su kritiniu mąstymu, kurios įdeda daug pastangų ir gilinasi į tam tikrą temą, gali pateikti unikalių įžvalgų, o kartais jų požiūris gali būti net vertingesnis nei tai, ką esame išmokę iš pripažintų, kvalifikuotų ekspertų.
Tačiau, jos pavyzdys įrodo taip pat tai, ko daugelis mėsėdžių dietos šalininkų nenori pripažinti: griežtų mokslinių įrodymų, pagrindžiančių šios dietos platų veiksmingumą žmogaus sveikatai, paprasčiausiai nėra.
Kas yra kol kas žinoma apie mėsėdžio dietos mechanizmus arba poveikį žmogaus sveikatai:
Jeigu žiūrėtume į panašaus tipo dietas iš esamos medicininės praktikos siekiant svorio kontrolės, sumažinto kaloringumo ketogeninė dieta ( Very low calorie ketogenic diet VLCKD, Italų endokrinologų asociacijos vadinama ,,Ketogenic nutritional therapy“ ) yra vienas iš praktinių to pavyzdžių (14-15).
Vienas iš esminių dalykų, kuriuo ji skiriasi nuo ,,karnivoro“ ideologijos yra faktas, kad tai laiko apribota intervencija į žmogaus sveikatą, kurios metu pasiekus norimus rezultatus laipsniškai yra grįžtama prie platesnio mitybos raciono, siekiant, kad šis dietos modelis būtų tik dietoterapijos įrankiu, bet ne gyvenimo būdu kiekvienam socialinės medijos puslapius pirštu braukiančiam žmogui.
Jeigu žiūrėtume plačiau, panašų efektyvumą kovoje su depresijos prevencija gali suteikti žmonėms ir ne tokia restrikcinė, viduržemio jūros dieta (18-19). Tuo remiantis irgi negalėtume pasakyti, kad iki šiol nebuvo rasta jokių veiksmingų sprendimo būdų. Ilgalaikėje perspektyvoje, individualus požiūris į žmogų privalo išlikti nekintančia algoritmo dalimi parenkant tikslingą mitybos taktiką sveikatos stiprinimui ir ligų prevencijai.
Bet, dėl ilgalaikės naudos vis dar svarstyčiau.
Paimkime minėtą plonųjų žarnų bakterijų išvešėjimą (SIBO) : sutrikimą sukeliančios gram neigiamos bakterijos turi savyje daug lipopolisacharidų, kurie patekę į sisteminę kraujotaką gali sukelti uždegiminius procesus. Didžiausią jų sekreciją ir endotoksemiją skatinančiais veiksniais yra tame tarpe ir sotieji riebalai, kuriais yra turtinga mėsėdžių dieta (24). Tai yra viena iš galimų priežasčių, kodėl ilgoje perspektyvoje gydymas gali pakrypti kita linkme.
Vienu iš paaiškinimų gali būti faktas, kad disbiozė niekur nedingo, jos tik niekas nedirgino per visą laiką. Laikausi nuomonės, kad ilgoje perspektyvoje reikia spręsti priežastį, o ne slopinti simptomą. Bandyti mokintis toleruoti skaidulas, o ne visą laiką jų vengti.
Kitas minėtas pavyzdys, autoimuninės žarnų ligos.
Kol kas tikriausiai ne, nes yra daug svarių įrodymų, kad sumažinto angliavandenių ir skaidulų kiekio dietos yra storosios žarnos onkologijos rizikos veiksniu (22-23).
Kaip galime matyti, kol kas nėra stiprių argumentų, kuriais remdamiesi galėtume visapusiškai pritarti ,,karnivoro“ dietos naudingumui besąlygiškai taikant ją uždegiminių procesų, autoimuninių ar medžiagų apykaitos ligų ilgalaikėje kontrolėje. Tačiau, jau net dabar, individualiais atvejais, kaip matome iš pateiktų tyrimų, ši dietoterapija gali būti naudinga specifinei grupei žmonių, o turimi pirmieji tyrimai duoda kryptį tolimesnėms analizėms šioje srityje.
Galiausiai tikrų mokslininkų ir gydytojų tikslas nėra laikytis vieno tikėjimo, kritikuoti bei piršti vieną vienintelę tiesą. Mokslas nestovi vietoje, o su juo tobulėja ir esamos žinios mitybos poveikio sveikatai srityje.
Deja, bet šios pažiūros yra labai dažnai pamirštamos tam tikrų dietų šalininkų.
Skaidulos yra žmogaus organizmui nereikalingos, ar net ir žalingos
Faktas, kurį sunku būtų paneigti: mikrobai linkę fermentuoti skaidulas o ne baltymus. Šiais laikais yra pakankamai įrodymų, kuriais remdamiesi galime pasakyti, kad skaidulų vartojimas turi teigiamo poveikio žarnyno mikrofloros balansui (27-32). Vienas iš jų: trumpųjų grandžių riebalų rūgščių (TGRR) produkcija, kurios skina laurus turėdamos anti-navikines, uždegimą mažinančias, žarnyno ląstelių gyvybingumą palaikančias ir kt. savybes.
Proteolitinių (buitiškai sakant: puvimo) bei sacharolitinių procesų balanso storajame žarnyne palaikymas yra neatsiejamas nuo TGRR. Kuo mažesnis kiekis TGRR susidaro storajame žarnyne, tuo daugiau proteolitinių procesų jame vyksta, mikrofloros sudėtis keičiasi žmogui nepalankia kryptimi. Proteolitinės fermentacijos metu susidaro daug toksinių medžiagų, kurių tarpe: p-cresol, biogeniniai aminai, amoniakas, šakotų grandžių riebalų rūgštys, kurių koncentracija žarnyne koreliuoja su inkstų funkcijos pažeidimu, oksidaciniu stresu ar tokiais sutrikimais kaip atsparumas insulinui(1-5).
Užsitęsus proteolitiniams procesams, mikroorganizmai negauna pakankamo kiekio energinės žaliavos (kuria iki tol buvo TGRR) bei pradeda naudoti tam žarnyno sienelės apsauginį gleivių sluoksnį (kuo mažesnis gleivių sluoksnis, tuo yra didesnė virškinamojo trakto uždegiminių procesų rizika) (6).
Augalinės kilmės maisto produktai yra gausūs ,,anti-nutrientų“, medžiagų, blokuojančių mikroelementų įsisavinimą virškinamajame trakte
Šioje vietoje daugiausiai yra kalbama apie lektinus sukeliančius žarnyno gleivinės pažeidimą, oksalatus provokuojančius kalcio akmenų inkstuose formavimąsi, goitrogenus iš brokolių sukeliančius skydliaukės hipofunkciją blokuojant jodo įsijungimą į skydliaukės hormonų sintezę, glitimą, pieno produktus ir kt.
Ir nors iš tikrųjų peržvelgę literatūros sąrašus rasime daug skirtingų nuomonių, norėčiau jas susiaurinti iki tų, paremtų tyrimais atliktais žmonių lygmenyje.
Lektinai
Kol lektinais turtingų produktų vartojimas (dažniausiai kalbama apie ankštines daržoves, grūdus), termiškai jų neapdorojus, gali būti nepalakus žmogaus organizmui, šiuo metu yra žinomas ne vienas būdas kaip jų kiekis gali būti sumažintas (pavyzdžiui : virimas, mirkimas per naktį) padarant juos kuo mažiau žalingus žmogaus sveikatai. (Tikriausiai retą sutiksime žmogų, kuris kramtytų termiškai neapdorotas pupas). Todėl, jeigu ši taisyklė bus išpildyta atlikus tikslų produkto paruošimą, daugumai sveikų žmonių, lektinai bus neutralūs sveikatos atžvilgiu. Verta nepamiršti ir gausos kitų medžiagų esančių lektinais turtinguose produktuose: amino rūgštys, polifenoliai, vitaminai ir prebiotikai (7).
Oksalatai
Oksalatai tai organinės rūgštys, didžiąja dalimi randamos augalinės kilmės maisto produktuose tokiuose kaip: rabarbarai, neapdorotos ankštinės daržovės, špinatai, burokai, saldžios bulvės (įdomus faktas: žinduolių organizmuose oksalatai taip pat susidaro, tik mažais kiekiais: askorbo rūgšties ar kolageno apykaitos metu). Didelis oksalatų vartojimas gali surišti kalcį žarnyne didinat inkstų akmenligės riziką.
Šioje vietoje prisiminkime, kad medžiagos toksiškumas priklauso tiesiogiai nuo suvartotos dozės bei gretutinių aplinkybių.
Teoriškai, kol kiekvienas žmogus galėtų suvartoti perteklinį kiekį oksalatų su maistu, tačiau kiti veiksniai, tokie kaip pakankamas magnio, kalio, kalcio suvartojimas, bendra žarnyno sveikata, tulžies nutekėjimo reguliarumas, bei pats produkto terminis apdorojimas (virimas, mirkimas sumažina tirpių ( akmenys formuojančių) oksalatų kiekį maisto produkte) yra stipresni veiksniai, kurie išteisina daugumai sveikų žmonių šių produktų vartojimą (7-9).
Tad, jeigu žmogus neturi inkstų akmenligės rizikos veiksnių, geria pakankamai skysčių bei nevartoja gausiai oksalatais turtingų produktų kartu su dideliu natrio, baltymų kieku , įvardinti jų ,,toksinais“ neturėtų. Kaip ir su minėtais lektinų turinčiai produktais – gausa naudingų produkto savybių gali nurungti vieną, savo neigiamu poveikiu kvescionuojamą medžiagą.
Goitrogenai, soja, pomidorai ir kitka
Kalbant apie goitrogenus, soja ar bulvinių šeimos daržoves, didžiausias dėmesys tenka skydliaukės ligom, ypač autoimuniniam tiroiditui.
Daugelis informacijos šaltinių teigia, kad produktų turtingų soja vartojimas slopina skydliaukės hormonų gamybą, goitrogenai ( medžiagos, kuriomis turtingi yra brokoliai, kopūstai) suriša jodą, kuris tampa neprieinamas skydliaukės hormonų gamybos procesams, pomidorai, paprikos – dar mažiau įrodymų turinčios daržovės, kurių be-priežastinė eliminacija gali neturėti jokios pagrįstos naudos.
Nesupraskime visko tiesmukai kaip tą dažnai mėgstama daryti:
Universaliai eliminuoti produktą iš žmogaus mitybos yra labai paprasta, bet pagrįsti to priežastingumą kartais, deja, neužtenka įrodymų.
Sumažinto angliavandenių kiekio dietos neturi nieko bendro su širdies ir kraujagyslių ligų rizikos pasireiškimu.
Šiam pasakymui, galėtume skirti daug debatų kalbėdami apie atvejus kada dislipidemija būna labiau laikinas nuokrypis ( kaip pavyzdžiui laikinas šlapimo rūgšties padidėjimas pereinant prie ketogeninės dietos), o kada kraujagyslių pažeidimą skatinantis rodiklis. Vis dėlto, remiantis tyrimų gausa kol kas negalėtume saugiai pasakyti, kad mėsėdžio dieta turtinga sočiaisiais riebalais yra tinkama kiekvienam: turinčiam riziką širdies ir kraujagyslių ligų tiek rizikos neturinčiam žmogui.
Sutikime, kad gliukozės ar fruktozės gaunamos iš greitųjų angliavandenių šaltinių perteklius taip pat nėra optimalus žmogaus sveikatai, bet taip pat sotieji riebalai pertekliuje neparodo vieningų kardioprotekcinių savybių (33-37). O papildomai skaidulų eliminacija ilgoje perspektyvoje gali būti aterosklerotinės plokštelės progresijai dar labiau ,,žalingai-naudinga“.
Kiti teiginiai ar faktai, kuriuos pamatę taip pat privalote suabejoti:
Manau, kad dietologijos pasaulyje yra vieta visai šeimai mėsėdžio dietos tipų. Racionalesnis būdas nei kritikuoti esamas mitybos mokslo žinias yra susipažinti su galimomis indikacijomis, kuriose galima būtų taikyti šią dietos metodiką bei ilgainiui bandyti išplėsti iki didesnės mitybos įvairovės. Ateityje pasirodantys tyrimai ir ties jais dirbantys mokslininkai stipriai prisidės prie esamų žinių.
O kol kas, esu už šio ,,įrankio“ naudojimą trumpalaikiams tikslams, bet ne už lygybės ženklo įterpimą tarp išsireiškimų ,,karnivoro“ dieta ir gyvenimo būdas.
Šaltiniai:
