Fiziologinis alkis, remiasi itin sudėtingu smegenų ir žarnyno bendravimu, dar vadinamu žarnyno–smegenų ašimi. Tai įspūdingas pavyzdys, kaip darniai veikia žmogaus organizmas – kai žarnynas siunčia signalus apie energijos trūkumą, smegenys juos apdoroja ir inicijuoja elgesį, skatinantį maisto paiešką. Kai kūnas pasisotina, signalų kryptis pasikeičia – žarnynas informuoja smegenis, kad energijos atsargos atstatytos.

Šiandien moksliniai tyrimai patvirtina, kad pagumburis – smegenų sritis, atsakinga už energijos pusiausvyrą – gauna daugybę signalų iš virškinamojo trakto. Kai skrandis ištuštėja, suaktyvinamas klajoklis nervas (lot. Nervus vagus), o skrandis pradeda išskirti pagrindinį “alkio hormoną” –  greliną.  Grelino kiekis padidėja prieš pat valgį – būtent šis pakilimas siunčia smegenims signalą, kad metas valgyti. Šis hormonas keliauja į smegenis ir jungiasi prie specialių receptorių (GHSR1a) pagumburio neuronuose, kurie gamina GABA ir AgRP (angl. agouti-related peptide) – medžiagas, tiesiogiai skatinančias alkio jausmą. Tuo pat metu klajoklio nervo skaidulos paskatina dopamino išsiskyrimą, todėl maisto troškimas tampa dar stipresnis ir psichologiškai labiau motyvuojantis. Įdomu tai, kad AgRP neuronai akimirksniu reaguoja į maisto dirgiklius – pavyzdžiui, regimą, uodžiamą ar ragaujamą maistą. Vos tik pojūčiai fiksuoja maisto buvimą, šie neuronai laikinai nuslopinami – tai tarsi kūno pasirengimo virškinimui signalas.

Be grelino, alkį gali sukelti ir sumažėjusi gliukozės koncentracija kraujyje (hipoglikemija). Tam tikros pagumburio ląstelės nuolat “stebi” gliukozės koncentraciją, o jai sumažėjus, suaktyvina alkio centrus.

Taip pat svarbus ir hormonas motilinas, kuris tarp valgymų sukelia ritmiškus žarnyno susitraukimus. Manoma, kad šis procesas, veikiantis per cholinerginį kelią, padeda reguliuoti alkio signalus. Net kartaus skonio medžiagos gali paveikti motilino gamybą ir taip švelniai koreguoti alkio jausmą.

Kai maistas pasiekia plonąją žarną, išsiskiria keli svarbūs sotumo hormonai – GLP-1, cholecistokininas (CCK) ir peptidas YY (PYY). GLP-1 (gliukagoną primenantis peptidas-1) -natūraliai žmogaus organizme gaminamas hormonas, pastaruoju metu sulaukęs daug dėmesio dėl savo vaidmens svorio reguliavimė ir apetito mažinime. Iš pradžių GLP-1 buvo tiriamas dėl poveikio insulino sekrecijai, tačiau vėliau nustatyta, kad jis taip pat veikia ir sotumo centrus smegenyse, slopindamas norą valgyti. Kiti sotumo hormonai, tokie kaip cholecistokininas (CCK), peptidas YY (PYY) bei leptinas (kurį gamina riebalinis audinys), taip pat dalyvauja sotumo reguliacijoje. Šie hormonai išsiskiria po valgymo ir veikia pagumburio lankinį branduolį, siųsdami signalą, kad organizmas gavo pakankamai maisto ir galima sustoti valgyti.

Virškinimui pasibaigus, kai kraujyje padidėja gliukozės, aminorūgščių ir insulino koncentracija, organizmas gauna informaciją, kad energijos poreikis visiškai patenkintas. Šių įvairių signalų – hormoninių, nervinių ir jutiminių – integracija centrinėje nervų sistemoje užbaigia visą fiziologinio alkio ciklą, padedantį išlaikyti stabilią energijos pusiausvyrą ir užtikrinti, kad valgymas būtų pagrįstas tikru organizmo poreikiu, o ne emociniu ar įpročiu grįstu troškimu.

Apibendrinus galima sakyti, kad fiziologinis alkis – tai natūralus kūno atsakas į energijos stygių. Jis pasireiškia aiškiais fiziniais signalais ir parodo, jog organizmui metas pasipildyti „degalų“ – maisto, suteikiančio energijos gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Kai žmogus pavalgė, skrandis prisipildo, gliukozės kiekis kraujyje pakyla, o kūną apima sotumo ir pasitenkinimo jausmas. Atrodytų, viskas – poreikis patenkintas, energijos pakanka. Tačiau visai netikėtai galvoje ima suktis mintis apie desertą – atsiranda noras suvalgyti gabalėlį torto ar šokolado plytelę. Iškyla klausimas: kaip taip gali būti, jei ką tik buvote sotūs ir net vos pabaigėte savo patiekalą?

Būtent tokiu momentu tampa akivaizdu, kad alkis nėra vien fizinis reiškinys. Jis turi ir emocinių bei psichologinių aspektų. Fiziologinis alkis kyla dėl tikro kūno poreikio – kai reikia papildyti energijos atsargas. Tačiau be jo egzistuoja ir kitos alkio formos, susijusios su emocijomis, įpročiais ar malonumo siekiu. Viena iš tokių yra hedoninis alkis – tai noras valgyti ne todėl, kad organizmui reikia maisto, o dėl to, kad pats valgymo procesas teikia malonumą. Šis alkis dažnai pasireiškia, kai trokštame tam tikrų skonių – ypač saldumynų ar mėgstamų patiekalų – net ir būdami visiškai sotūs. Tai priminimas, kad maistas mūsų gyvenime atlieka ne tik fizinę, bet ir emocinę bei socialinę funkciją. Bet apie tai kitame straipsnyje.

Sekite mūsų naujienas!

Gydytoja rezidentė endokrinologė Aistė Kairytė